Norime Jums pristatyti ištrauką iš knygos "Lavinamieji žaidimai", kurią parašė Borisas Pavlovičius Nikitinas.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje sovietinėjė Rusijoje du pedagogai-novatoriai Borisas ir Jelena Nikitinai buvo kontraversiškai vertinami dėl savo požiūrio į vaijų grūdinimą ir lavinimą. Kuris, švelniai tariant, nelabai sutapo su tuometinės Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis. Borisas ir Jelena patys augino ir puikiai išauklėjo septynis vaikus. Taigi, jų teorija pagrįsta patirtimi, įgyta auginant savo vaikus.Įdomu tai, kad Japonijoje Nikitinų sistemos pagrindu sukurta vaikų darželių programa, o Vokietijoje įkurtas Nikitinų institutas. Nors patys Nikitinai pripažįsta, kad jų sistema yra šiek tiek technokratiška, tačiau daugelis tėvų, auginančių vaikus, gali pasinaudoti Nikitinų idėjomis ir rekomendacijomis.

B.P. Nikitinas

Lavinamieji žaidimai

Mes gauname daug laiškų, ir daugelyje iš jų prašoma: „Pasidalinkite savo paslaptimis apie auklėjimą“, „Išsamiai parašykite, kaip jūs lavinate savo mažylius“, „Kur rasti jūsų žaidimų aprašymus?“

Mes, žinoma, neturime jokių paslapčių, bet skirtumų nuo įprastinio auklėjimo metodų susikaupė jau pakankamai, ir vienas iš tokių skirtumų – lavinamieji žaidimai. Šie žaidimai neįprasti. Jie atsirado bendraujant su vaikais ir patiems vaikams betarpiškai juose dalyvaujant. Jau daugiau negu penkiolika metų jie „tikrinami“ ne tik mūsų didelėje šeimoje, bet ir įvairiausiose šeimose, o taip pat Eksperimentinėje estetinio ikimokyklinukų ugdymo studijoje (miestas Chimkai) ir domina ne tik vaikus, bet ir daugelį tėvų. Juos galima žaisti ir vienam, ir su kompanija, ir darželyje, ir mokykloje, galima surengti tikras varžybas su pačiu savimi, savo tėčiu, mama, senele. Įdomu, kad varžybose tarp suaugusių ir vaikų gana greitai pradeda laimėti ir mažieji, ir ne dėl kokios aklos sėkmės, o sąžiningoje proto dvikovoje, kur susirungia sumanumas, dėmesys, akimatis ir daugelis kitų žmogaus proto savybių. Ir ne tik rungiasi, bet ir vystosi.

Mūsų nuomone, šie žaidimai gali būti geras šiuolaikinių vaikiškų žaislų priedas, nes, pirma, teikia peno lavintis kūrybinėms mažylio intelekto pusėms, antra, mokina tėvus ir auklėtojus aktyviai dalyvauti šiame procese ir, trečia, leidžia tai daryti geriausiu metu, kai mažylis imliausias ugdymui – ikimokykliniais metais...

Didžiulė universalinė parduotuvė „Vaikų pasaulis“ – tikra žaidimų ir žaislų karalystė. Ko tik čia nėra! Bet kokiam skoniui ir amžiui: ir stalo, ir elektroniniai, ir mechaniniai, ir muzikiniai... Spalvų jūra ir vaikiškų norų vandenynas: „Mama, nupirk! Prašau... Juk tu žadėjai!“

Kokių tėvų širdis nesuvirpės? Bet pamėginkime išsiaiškinti: kuo vadovaujatės, pirkdami žaislą ar žaidimą? Jo nori vaikas? Kad vaikas būtų patenkintas? Tai naudinga? Madinga?

Štai jau nupirkta: tai eilinė lėlė, automobilis arba kažkas labai brangus, blizgantis, visai visai kaip tikras... „Ačiū, mamyte!“ Naujas žaislas – visada džiaugsmas, bet... praeina pusvalandis, valanda, geriausiu atveju diena dvi, ir jis jau numestas, nebeįdomus. Kas kaltas: žaislas, vaikas ar... tėtis su mama? Šis klausimas labai sudėtingas. „Atomo supratimas – tai vaikų žaidimas palyginus su vaikų žaidimo supratimu“ – šiame vaizdingame fiziologo H. Hoglando posakyje jaučiama ir didelė pagarba vaikų žaidimo problemai, ir aiškus šios ypatingos problemos sudėtingumo supratimas.

Apie žaidimus parašyta nemažai knygų. Specialistai kuria naujus žaislus, juos gamina ištisos pramonės sritys. Žinoma, visa tai ne tik todėl, kad vaikams būtų suteikta daugiau džiaugsmo. Žaislai, žaidimai – viena iš stipriausių auklėjimo priemonių, esančių visuomenės rankose. Žaidimą priimta vadinti pagrindine ikimokyklinuko veiklos forma. Būtent žaidimo metu išryškėja ir vystosi įvairios jo asmenybės pusės, patenkinama daugybė intelektualinių ir emocinių poreikių, formuojasi charakteris. Galvojate, kad tiesiog perkate žaislą? Ne, jūs taip pat projektuojate žmogaus asmenybę!

Žmonės kas dieną atlieka daugybę mažų ir didelių, paprastų ir sudėtingų darbų. Kiekviena užduotis sunkesnė ar lengvesnė. Bet nežiūrint visos jų įvairovės ir į tai, kad jos dažnai nepalyginamos, visi darbai skirstomi į dvi grupes – tai žinoma, sena  užduotis ar nežinoma, nauja?

Štai mašininkė spausdina. Vairuotojas vairuoja autobusą gatvėje. Tuo pačiu metu jie sprendžia savo profesijos užduotis. Kiekvienas iš jų gerai žino, kaip jas spręsti. Iš pradžių juos to mokė, o paskui jie praktikavosi dirbdami. Jiems profesijos užduotys yra senos, žinomos. Ir įprastinis darbas vadinamas atlikimo veikla. Mokydamasis profesijos, žmogus ugdo gabumus, reikalingus šiai veiklai: dėmesingumą, atmintį, mokėjimą kopijuoti kitų veiksmus, pakartoti, tai kas pamatyta ar išgirsta, sugebėjimą profesinį įgūdį atlikti automatiškai (spausdinimas mašinėle, stenografavimas, telegrafavimas ir  pan.). Šie sugebėjimai žmogui kokioje nors įprastoje veikloje leidžia elgtis net mašinaliai. Neveltui mašininkės spausdindamos ir net nemažindamos darbo tempo, gali tarpusavyje kalbėtis, vairuotojas, toliau vairuodamas mašiną, skelbia stoteles, daro pastabas keleiviams ir netgi gali juokauti

Bet štai prieš mašininkę ilgas tekstas, kuris turi būti sutalpintas viename lape ekonomiškiau arba kokiu nors neįprastu būdu. Tai neįprasta – jai anksčiau neteko su tuo susidurti, tai jai nauja užduotis. Arba vairuotojui, atėjusiam ryte į garažą, nepavyksta užvesti motoro. Gedimas gali būti ir tiekimo, ir degimo, ir elektros laidumo sistemoje. Nė vienas vadovėlis ar instruktorius negali numatyti visų gedimų ir to išmokyti vairuotoją, nes to mokomasi vairuojant. Tai taip pat nauja užduotis. Reikia pačiam pamąstyti, rasti šios užduoties sprendimą. Ir nors ji nėra labai sudėtinga, ją galima priskirti prie kūrybinių užduočių.

Kūrybinių užduočių sudėtingumo diapazonas labai platus – nuo motoro gedimo radimo, galvosūkio sprendimo iki naujos mašinos sukūrimo ar mokslinio atradimo, bet jų esmė viena: jas sprendžiant atliekamas kūrybinis veiksmas, randamas naujas būdas arba sukuriama kažkas nauja. Čia ir reikalingos tokios ypatingos proto savybės kaip gebėjimas gretinti ir analizuoti, rasti ryšius ir priklausomybes, dėsnius ir t. t. – visa tai, ko visuma ir sudaro kūrybinius gabumus.

Visas žmogaus veiklos rūšis sudaro ir atlikimo, ir kūrybinis komponentas, tik skiriasi jų proporcijos. Darbininkas prie konvejerio beveik neturi kūrybinės veiklos, o aviakonstruktorius arba išradėjas daugiausiai ja ir užsiima.

Mūsų laikais žmones, ypač jaunimą domina ta veikla, kurioje yra kūrybinis pradas. Tai dėsninga ir simptomiška: mes gyvename žmonijos istorijoje nematytos mokslo-technikos revoliucijos, kurios viena iš krypčių yra žmogaus atlikimo funkcijų perdavimas mašinoms ir laiko bei jėgų skyrimas kūrybai, metu. Tuo pačiu mokslinė-techninė revoliucija daro gyvenimą įdomesnį ir sudėtingesnį: jis iš žmogaus reikalauja ne šabloniškų, įprastų veiksmų, skatinamų senų tradicijų, o mąstymo lankstumo, greitos orientacijos, kūrybingumo sprendžiant dideles ir mažas gyvenimo užduotis. Ypatingus reikalavimus žmogui kelia šiuolaikinė gamyba, kur tiesiog mūsų akyse atsiranda ir dingsta ištisos profesijos, ir mažėja kaip tik tokių, kur reikalingas sunkus, vienodas darbas. Žmogui su kūrybiniu mąstymu lengviau ne tik pakeisti profesiją, bet ir bet kokiame darbe rasti kūrybiško patrauklumo ir todėl pasiekti aukštą darbo našumą.

Tokiu būdu techninė-mokslinė revoliucija iš vienos pusės leidžia jėgas panaudoti kūryboje, iš kitos reikalauja vis daugiau ir daugiau kūrybiškai išlavintų protų, galinčių užtikrinti visuomenės progresą.

Tada visi turi tapti kūrėjais? Taip! Bet iš kur paimti tiek talentingų ir gabių? O ar negalima išmokti auginti talentus? Visose didžiausiose pasaulio šalyse šia linkme atliekami moksliniai ir praktiniai ieškojimai. Biologai mano, kad „iš 15 milijardų galvos smegenų ląstelių aktyviai dirba tik 15-20%.“

Psichologai pripažįsta, kad „žmogaus smegenys savyje turi kol kas neišnaudotą įgimtų galimybių perteklių“ ir kad „genialumas tai ne nukrypimas, ne žmogaus proto anomalija, kaip kai kurie linkę manyti, o priešingai – aukščiausia jo pasireiškimo pilnatvė, įgimtų galimybių atidengimas.

Pasirodo, gamta kiekvieną sveiką vaiką gausiai apdovanojo lavinimosi galimybėmis. Ir kiekvienas sveikas mažylis gali pasiekti aukščiausią lavėjimo laipsnį kūrybinėje veikloje! Bet gyvenime matome visai ką kita: kiek ašarų išlieja vaikučiai, kuriems sunku mokytis, kiek karčių apmąstymų tenka tėvui ir mamai, kai vaikui nesiseka mokslai! Gal teisūs tie, kurie sako: „Protingu gimstama“? Bet štai ką tvirtina genetikai: „... mūsų dienomis... tapo akivaizdu, kad dvasinis vystymasis neįrašomas genuose. Jis fiksuojamas socialinėje programoje, kuri perduodama auklėjimo būdu, darosi sudėtingesnė ir vystosi su kiekviena nauja karta.

O ką rodo praktika? Besimokydami nepatiria sunkumų tie vaikai, kurie jau iki mokyklos buvo aukšto išsivystymo lygio.

Daugybės tyrinėjimų įvairiose šalyse metu išryškėjo nuostabus vaizdas – nuo gimimo iki 3 metų vaikas praeina pusę savo intelektinio vystymosi kelio, t. y. pirmais gyvenimo metais dedamos pagrindinės jo psichikos savybės, pradeda formuotis visi jo gabumai. Vadinasi, pirmieji metai patys svarbiausi jo ateičiai. Būtent šie pirmieji metai labai priklauso nuo mamos ir tėčio, nuo to, ko jie imsis lavindami vaiką, netgi nuo to, kaip jie šneka su mažyliu, ko moko, kaip skatina ir kur draudžia.

Deja, daugumas tėvų pirmais mažylio gyvenimo metais skirdami pagrindinį dėmesį jo priežiūrai, mitybai, režimui, aprangai, neskiria reikiamos reikšmės jo lavinimosi aplinkai. Koks skirtumas, mano jie, anksčiau ar vėliau jis pradės vaikščioti, anksčiau ar vėliau mažylis pradės žaisti kubeliais, laikyti pieštuką ir pieš, kada skaitys ir skaičiuos. Kam skubėti? Ateis laikas ir išmoks. Tikrovėje tai toli gražu ne taip. Pavyzdžiui, kaip vaikas įsisavina savo kalbą? Jeigu mažylis nuo pirmos gyvenimo dienos girdi suaugusiųjų pokalbį, jeigu su juo pastoviai kalba, skatindami jį atsakyti veblenimu, kartoti žodžius, jis būdamas maždaug metų pradeda tarti pirmuosius žodžius, po metų jau lengvai dėsto paprastas frazes, o nuo 2 iki 5 metų, K. Čiukovskio tvirtinimu, - kiekvienas vaikas genialus lingvistas. Bet taip galima pasakyti tik apie normaliai besivystančius vaikus. Jeigu iki metų vaikas retai girdi kalbą, jeigu niekas nesužadina jo poreikio bendrauti, šneka vystosi daug vėliau.

Ir svarbiausia – gimtąją kalbą jis įsisavina sunkiai, labai lėtai, ir vėliau tai atsiliepia bendram išsivystymui. Ilgus metus jam būna sunku mokytis mokykloje, ir net labai stengdamasis jis lieka chroniškas atsilikėlis.

Pasirodo, galimybė vystytis nėra nekintama! Po gimimo kartu su vaiko augimu jo smegenys subręsta ir pasidaro gabios funkcionuoti. Šis laikas ir yra geriausias pradėti lavinti visą žmogaus gabumų įvairovę. Bet vystytis pradeda tik tie gabumai, kurių formavimuisi sudaromos sąlygos šios brandos momentu. Kuo palankesnės sąlygos, kuo įvairesni darbai, kuriais mažylis gali užsiimti, tuo sėkmingesnis ir įvairiapusiškesnis jo vystymasis.

Penkiametė anglė Verina Grinvei „kalba ir skaito angliškai, prancūziškai ir itališkai. Ji rašo taip pat gerai kaip dešimtmečiai ir nedaro gramatinių klaidų... Aritmetiką ji išmano trim klasėm į priekį.(?) Ji plaukioja, groja pianinu, čiuožia su pačiūžomis ir šoka...“ Mergaitės motina įsitikinusi, kad „daugumas vaikų gali būti tokie, kaip jos duktė“, jeigu tėvai sudarys tam tikras sąlygas. Bet jeigu vaiko gyvenimas yra tik menkas fiziologinis egzistavimas (pamaitintas, pagirdytas, paguldytas miegoti), tokiose sąlygose sulėtės jo emocinis ir intelektualinis vystymasis.

Šiuolaikiniai molekulių tyrimai (švedų neurobiologo Chideno eksperimentai) patvirtina, kad smegenims ankstyvose vystymosi stadijose reikia ne tik tam tikro maisto, bet ir stimuliacijos. Jeigu neuronai neturi stimuliuojančios „mokslinės“ terpės, jie jau nebegali formuoti didelio smegenų pluoštinių jungčių tinklo, vaizdingai kalbant, tampa tuščiais maišais ir atrofuojasi. Vaiko savu laiku ir pilnavertiškai neauklėdami ir nemokydami ankstyvoje vaikystėje, jį pasmerkiame didelėms jėgų ir laiko sąnaudoms gabumus lavinti ateityje.

(bus daugiau)

(1)