Taigi, pirma sėkmingo gabumų lavinimo sąlyga – ankstyva pradžia. Bet kaip „užčiuopti“, kur yra tas geriausias ugdymo pradžios metas, kai tobulėjama ir lengvai, ir greitai, ir produktyviausiai?

Tai nustatyti juo sunkiau, kad, matyt, yra visa eilė individualių nukrypimų į tą ar kitą pusę. Ką gi daryti? Įdomu, kad niekam nekyla panašus klausimas, kai mokina vaiką kalbėti. Niekas nesusimąsto, ar laikas, ar ne laikas pradėti su juo šnekėti. Tiesiog kalba nuo jo gimimo dienos, kai jis, rodos, nieko nesupranta. Praeina 5, 10 mėnesių, ateina momentas – ir ištartas pirmasis žodis! Tam, kad tai įvyktų, sąlygos buvo užtikrintos iš anksto, jos lenkė kalbos vystymąsi, jį stimuliavo ir buvo pasirengusios atitinkamų smegenų struktūrų brandai. Ar ne dėl šios priežasties muzikantų šeimose, kur vaikas nuo kūdikystės girdi muziką ir anksti pradeda bandyti savo jėgas šioje srityje, vaikai turi didelius muzikinius gabumus? O dailininkų šeimose – vaizdinius gabumus, matematikų – matematinius ir t. t.? O kas, jeigu lavinant ir kitus gabumus pasielgtume panašiai: kiek galima anksčiau apsuptume vaiką tokia aplinka ir tokių santykių sistema, kuri stimuliuotų jo pačią įvairiausią kūrybinę veiklą ir pamažu lavintų jame tai, kas šiuo momentu gali efektyviausiai lavintis? Būtent tai ir yra efektyvaus gabumų ugdymo sąlyga.

Trečia itin svarbi sėkmingo kūrybinių gabumų ugdymo sąlyga kyla iš paties kūrybinio proceso, kuris reikalauja didžiausios jėgų įtampos.

Pasirodo, gabumai vystosi juo sėkmingiau, kuo dažniau savo veikloje žmogus pasiekia savo galimybių lubas ir palaipsniui šias „lubas“ kelia ir kelia aukštyn. Tai seniai žino šachmatininkai, kurie rengia varžybas tik su stipriais arba viršijančiais juos jėgomis treneriais. Paradoksalu, kad ši didžiausios jėgų įtampos sąlyga įvykdoma, kai vaikas jau šliaužioja, bet dar nepradėjęs kalbėti. Aplinkinio pasaulio pažinimo procesas šiuo metu labai intensyvus, bet suaugusiųjų patirtimi nepasinaudosi – paaiškinti tokiam mažam dar nieko negalima! Šiuo metu mažylis daugiau negu bet kada turi užsiimti kūryba, savarankiškai ir be išankstinio apmokymo spręsti daugybę, jam visai naujų užduočių.

Kamuoliukas nuriedėjo po sofa. Dešimties mėnesių mažylis nori jį pasiekti: gulasi ant pilvo ir žiūri po sofa. Sviedinys toli, prie pat sienos, bet jis vis tiek tiesia rankutę ir... jo nepasiekia. O galva po sofa nelenda – sofos kojelės trumpos. Pabandęs kelis kartus nesėkmingai pasiekti sviedinį iš priekio, mažylis užeina iš šono, o čia kelią pastoja žemutis suoliukas. Mažylis kiša rankutę į siaurą plyšį tarp sienos ir suoliuko. Ir vėl nesėkmė, piršteliai tik brūkštelėjo per kamuoliuką nagučiais, o jo paimti nepavyksta. Dar vienas ir dar vienas bandymas, ir vėl be rezultatų. Bet nesėkmės nuliūdintas mažylis įsižeidęs ištraukia iš plyšio ranką ir tuo pačiu suoliuką atitraukia nuo sienos. Plyšys iš karto pasidarė platesnis, gerai matosi kamuoliukas, ir mažylis jau pats piktai traukia suoliuką nuo sienos tolyn ir tolyn. Vietoje plyšio jau visas praėjimas, į jį galima įlįsti, ir mažylis tuojau ten šliaužia, tuo pačiu užkabindamas suolelį ir traukdamas jį šalin. Bet štai sviedinys rankose, ir jau verkti pasiruošęs mažylis šypsosi.

Stebėkite mažylį šio iš pirmo žvilgsnio paprasto veiksmo metu: koks susikaupęs ir įsitempęs jis dirba! Būtent ši intensyvi protinė veikla per nuostabiai trumpą laiką padeda roplinėtojui-nenuotuokai tapti nepailstančiu Kodėlčiuku. Ir čia negalima bijoti persitempimo ir pervargimo, jeigu laikytumėmės ketvirtos sąlygos: vaikui reikia suteikti didelę veiklos, darbų kaitos, užsiėmimų trukmės, darbo būdų pasirinkimo laisvę ir t. t. Čia vaiko noras, jo domėjimasis, emocinis pakilimas yra patikima garantija, kad net didelė proto įtampa išeis jam į naudą.

Bet vaikui suteikta laisvė nenubraukia, o, atvirkščiai, siūlo neįkyrią, protingą, geranorišką suaugusiųjų pagalbą – štai paskutinė – penkta – nemažiau svarbi sėkmingo kūrybinių gabumų ugdymo sąlyga. Turbūt sudėtingiausia laisvės nepaversti nebaudžiamumu, o pagalbos – pasakinėjimu. Negalima už vaiką daryti to, ką jis pats gali padaryti, galvoti už jį, kai jis pats gali susivokti. Deja, pasakinėjimas – labiausiai paplitusi „pagalbos“ vaikams forma, bet jis tik kenkia!

Yra didžioji „kosmonautikos senelio“ K. Ciolkovskio formulė, praskleidusi kūrybingo proto gimimo paslapties šydą: „Iš pradžių aš atskleisdavau tiesas, žinomas visiems, vėliau atskleisdavau tiesas, žinomas kai kuriems ir galiausiai pradėjau atskleisti dar niekam nežinomas tiesas.“ Matyt, tai ir yra kūrybinės intelekto pusės formavimosi kelias, atradimo ir tyrinėjimo talento lavėjimo kelias. Mūsų pareiga – padėti vaikui atsistoti ant šio kelio. Ir viena iš priemonių šiam tikslui pasiekti yra žaidimas.

 ( Bus daugiau )

(0)